Mes, užaugę sovietmečio šešėlyje ir nuolatiniam chaose, šiandien pradedam keisti pasaulį. Ir keisčiausia tai, kad dažnai net patys nesuprantam, kas su mumis vyksta.
Mes augom girdėdami „reikia“. Reikia kentėti. Reikia tylėti. Reikia būti gerais. Reikia paklusti. Reikia nesiskųsti. Namų ore dažnai tvyrojo įtampa, kurios niekas neįvardindavo – sunki, tiršta, lyg prieš audrą. Meilė dažniausiai buvo parodyta ne apkabinimu, o padėta sriubos lėkšte, ne žodžiais „myliu“, o nuovargiu persunktu rūpesčiu. Daugelis mūsų tėvų patys nemokėjo kitaip, nes jie buvo mokyti išgyventi, o ne jausti.
Ir dabar mes patys auginam vaikus visiškai kitaip.
Mes nebenorim jų auginti baime. Nebenorim gėdinimo, šalto tylėjimo ar bausmių, po kurių vaikas vakare guli tamsoje įsitempęs taip stipriai, kad net skauda pilvą. Mes mokomės kalbėtis. Apkabinėti. Atsiprašyti. Girdėti ne tik žodžius, bet ir tai, kas slepiasi už jų.
Kartais pagaunam save akimirkoje, kai viduje jau kyla senas, paveldėtas griežtumas – tas automatinis noras sukontroliuoti, nutildyti, „pastatyti į vietą“. Jauti, kaip kūnas įsitempia, kaip balsas nori sukietėti. Bet vietoj to mes renkamės pritūpti šalia vaiko lovos, uždėti ranką ant mažų pečių ir ramiai paklausti: „Kas nutiko?“ Ir tokiomis akimirkomis realiai persirašo ne tik mūsų vaikų vaikystė – persirašo visa šeimos istorija.
Nes mūsų karta pirmą kartą garsiai pradeda kalbėti apie emocijas, terapiją, ribas, traumas ir vidinį vaiką. Tai, apie ką anksčiau būdavo tylima, dabar pagaliau gauna vardus. Ir nors iš šalies gali atrodyti, kad mes tiesiog švelniau auklėjam vaikus, iš tikrųjų vyksta daug gilesnis procesas – mes mokomės nebeperduoti skausmo kaip normos.
Psichologai sako, kad būtent taip atrodo kartų lūžiai – kai žmogus pirmą kartą ne tik neša savo žaizdas toliau, bet sustoja ir bando jas išgydyti. Ir tai nėra gražus instagraminis kelias. Kartais jis atrodo kaip nuovargis, kaip kaltė po pakelto balso, kaip ašaros vonioje vakare, kai atrodo, kad nebemoki nei būti tėvu, nei vaiku savo tėvams.
Nes mes nebetelpam į seną pasaulį, kuriame jausmai buvo silpnumas, o vaiko patogumas svarbiau už jo vidų. Bet dar tik mokomės gyventi naujame pasaulyje, kuriame žmogus gali būti jautrus ir kartu stiprus.
Ir gal todėl mes kartais jaučiamės tokie pasimetę – nes stovim ties milžinišku lūžiu tarp kartų. Viena mūsų dalis dar kvepia senais išlikimo mechanizmais, baime ir nuolatiniu „susitvarkyk“, o kita jau mokosi artumo, švelnumo ir meilės, kurios patys vaikystėje galėjom trūkti.
Bet tiesa ta, kad būtent mes ir esam ta karta, kuri tyliai pakeis viską iš esmės – ne per griežtumą ar baimę, o per gebėjimą pirmą kartą šeimos istorijoje rinktis meilę, artumą ir žmogų, kuris nebebijo jausti.
