Mano Ascendentas Svarstyklėse. Ir astrologiškai Svarstyklėms puikybė dažnai būna būdinga. Tik mane ji aplenkė iš kitos pusės. Ne per iškėlimą savęs aukščiau kitų. O per susimažinimą. Per tylą. Per nuolatinį savęs neigimą.
Per tai, kad nesidalinau tuo, ką žinau.
Per tai, kad mažinau savo balsą, savo matymą, savo gebėjimus.
Lyg tylėdama būčiau saugesnė. Lyg būdama mažesnė būčiau labiau priimtina.
Ir dabar aš suprantu, kad tuo pačiu metu aš išauginėjau ego. Tik labai tylų. Labai nematomą. Tą, kuris neleido man pilnai atsiverti pasauliui. Ir būtent tai mane privertė susimąstyti apie puikybę. Apie tai, kad galbūt atėjo ne laikas nuo jos bėgti, o laikas ją prisijaukinti.
Nes dažniausiai puikybė gąsdina. Ji siejasi su arogancija, iškėlimu savęs aukščiau kitų, su noru būti svarbesniu. Bet yra ir kita jos pusė. Kai žmogus slepiasi po kuklumu. Kai atsisako savo balso. Kai bijo būti matomas ne todėl, kad neturi ką duoti, o todėl, kad jaučia savo šviesos galią.
Yra labai subtili puikybės forma, apie kurią mažai kas kalba. Ne ta garsioji, matoma, triukšminga. O ta tylioji. Pasislėpusi po kuklumu.
„Kas aš tokia kalbėti?“
„Dar nepakankamai moku.“
„Geriau patylėsiu.“
„Nenoriu atrodyti per daug.“
Ir tada žmogus nebeslepia ego per didybę. Jis slepia jį per susimažinimą.
Su Ascendentu Svarstyklėse labai stipriai jaučiasi santykis su tuo, kaip tave mato kiti. Noras būti priimtai. Nesukelti diskomforto. Patikti. Išlaikyti harmoniją. O kai viduje dar gyvena jautrumas, intuicija ir gilus matymas — pradedi slėpti savo šviesą ne todėl, kad jos neturi, o todėl, kad jauti jos poveikį.
Nes būti matomai yra labai pažeidžiama.
Kai tampi matoma, tavęs nebegalima paslėpti už tylos. Nebegalima apsimesti mažesne. Nebegalima pabėgti nuo savo pačios galios.
Ir dabar aš bandau prisijaukinti puikybę.
Ateik čia.Nebebėk nuo manęs.Nebesislėpk po kuklumu.Nebesiversk manęs tylėti.
Nes aš noriu ir nenoriu pasirodyti pasauliui. Bet man teks. Nes tokia mano misija — būti ryškiai, kad galėčiau padėti. Būti matomai, kad mane išgirstų tie, kuriems reikia mano žodžių, mano matymo, mano jautrumo.
Tai nėra noras būti aukščiau.
Tai nėra ego alkis.Tai tarnystė.
Kartais gydantis žmogus turi išdrįsti tapti matomas. Kitaip tie, kuriems jo reikia, jo tiesiog neras.
Ir gal brandi puikybė nėra savęs iškėlimas.
Gal ji yra drąsa pagaliau nesimažinti.
Drąsa užimti savo vietą.
Drąsa nebeslėpti to, ką gali duoti pasauliui.
Aš neprivalau tylėti, kad būčiau dvasinga ir sąžininga.
Neprivalau mažintis, kad būčiau gera.
Neprivalau slėpti savo šviesos, kad būčiau mylima.
Kartais meilė pasauliui atrodo kaip drąsa pagaliau būti matomai.
