Kartais mes taip stipriai bandome viską suprasti, suspėti, kontroliuoti, kad pamirštame vieną labai paprastą dalyką — mes gimėme ne tik išgyventi.
Mes gimėme jausti.
Ir kuo toliau, tuo labiau matau, kiek daug moterų gyvena tarsi nuolatiniame vidiniame kare su savimi. Reikalauja iš savęs daugiau, nei kada nors reikalautų iš mylimo žmogaus.
Būti stipria.
Būti produktyvia.
Nepavargti.
Nesustoti.
Neliūdėti.
Neprašyti pagalbos.
Bet moteriškumas man niekada nebuvo apie tobulumą. Moteriškumas — tai ne sijonas. Ne lūpdažis. Ne išorė.
Nors taip… yra kažkas labai gražaus moteryje, kuri pasidažo lūpas vien todėl, kad tą rytą nori jaustis graži sau.
Bet tikras moteriškumas man yra visai kitur.
Tai akys, kurios švyti. Tai širdis, kuri nėra užsidariusi. Tai būsena, kai Tau gera būti su savimi.
Kai eini gatve ir visi nori atsisukti- ne todėl, kad atrodai „tobulai“, o todėl, kad viduje yra gyvybės.
Kai leidi sau juoktis garsiai. Verkti, kai skauda.
Pavargti, kai pavargsti. Sustoti, kai viduje per daug triukšmo.
Man atrodo, kad viena gražiausių moters savybių yra gebėjimas priimti save visokią.
Ne tik gražią. Ne tik stiprią. Bet ir pasimetusią.
Jautrią. Pavargusią. Ieškančią.
Nes tik tada atsiranda tikrumas.
Ir žinai, ką dar supratau?
Kad moteris gali būti labai galinga ne tada, kai viską kontroliuoja, o tada, kai leidžia sau būti gyva.
Kai nebebando savęs įsprausti į kažkieno sukurtą „teisingos moters“ paveikslą.
Kai pradeda girdėti save.
Savo kūną. Savo poreikius. Savo intuiciją. Kai nebe kariauja su savimi.
Nes didžiausias griovimas dažniausiai prasideda ne išorėje. Jis prasideda tada, kai moteris nusisuka nuo savęs.
Kai ignoruoja savo jausmus. Kai save išduoda dėl ramybės. Kai nuolat renkasi „reikia“, nors viduje viskas šaukia „nenoriu“.
Bet net ir tada galima sugrįžti.
Po truputį. Švelniai. Be prievartos. Sugrįžti į save.
Ir man atrodo, kad tame yra labai daug moteriškumo — ne griauti save, o išmokti save laikyti su meile net tada, kai viduje audra.
Ne bausti save už jautrumą, o suprasti, kad jautrumas nėra silpnumas. Tai gyvumas. Tai širdis.
Tai gebėjimas jausti gyvenimą giliau.
Ir gal šiandien tiesiog norisi Tau priminti:
Tu neprivalai būti tobula, kad būtum nuostabi.
Kartais gražiausiai moteris švyti tada, kai pagaliau nustoja nuo savęs bėgti. 🫶🏻
