Su kiekviena diena mes keičiamės. Augame visaip kaip.
Ir kuo labiau artėju prie savęs, kuo labiau girdžiu širdį, tuo daugiau supratimo ateina apie tai, kas ir kaip vyksta, kai nustoji viską kontroliuoti.
Tai nereiškia, kad dabar sėdžiu ant kalno nušvitusi ir viską žinau. Ne. Aš labiau apie tas mažas vidines pauzes. Apie reakcijas. Apie momentą prieš sprendimą. Apie vaikišką džiaugsmą, kai norisi džiaugtis garsiai, o ne slėpti save po fraze „laimė mėgsta tylą“.
Ir kažkaip po truputį nukrenta svetimi įsitikinimai.
Vis aiškiau girdisi, ko širdis iš tikrųjų nori. 💕
Šiandien labai rezonuoja vienas sakinys, išgirstas konferencijoje: „(ne)tobula moteris“.
Kai sako „protingas“ — dažnai reiškia gyvenantį iš proto.
Kai sako „išmintingas“ — jaučiu žmogų, kuris gyvena iš širdies. ❤️
Ir taip… man atrodo, kad išmintis tikrai ateina su amžiumi.
Nes gyvenimas vienaip ar kitaip vis tiek veda prie savęs.
Kuo ilgiau spyriosies — tuo ilgiau skaudės.
Grįžau iš atostogų, kuriose kažkur giliai viduje jaučiau — vyks transformacija. Tik neįsivaizdavau, kad taip stipriai.
Buvo pora naktų be miego.
Tokių, kur guli ir žiūri į vieną tašką, nes viduje vyksta kažkas per didelio, kad galėtum nuo to pabėgti.
Aš esu žmogus, kuris užmiega vos padėjęs galvą ant pagalvės. Bet tomis naktimis tiesiog gulėjau su tokiu emociniu skausmu, kokio turbūt nebuvau patyrusi gyvenime.
Ir tada supratau, kiek daug žmonių taip gyvena metų metais.
Bandydami nesijausti.
Užsiblokuoti.
Užpilti triukšmu, darbu, alkoholiu, tabletėmis, serialais, scrolling’u. Bet ne iš tikrųjų išbūti su savimi.
Emocinis skausmas labai tylus.
Kartais net tylesnis už fizinį.
Tu gali apsimesti, kad jo nėra, bet kūnas vis tiek vieną dieną prakalba.
Ir kūno signalai dažnai būna paskutinis taškas, kai emocinė taurė jau perpildyta.
Aš žinojau, kad tas procesas vyksta. Ir šį kartą leidau sau jo nestabdyti.
Leidau sau būti su silpnumu, nerimu, baime, net alpimu, nes mano kūnas taip persikrauna po stipraus streso.
Ir po viso to atėjo labai aiškus suvokimas:
aš esu nepakartojama tokia, kokia esu.
Su savo jautrumu.
Su savo gilumu.
Su savo istorija.
Su savo širdimi.
Pastaruosius metus labai stipriai sluoksnis po sluoksnio mokiausi nusimesti tai, kas ne mano.
Svetimus lūkesčius.
Svetimus „reikia“.
Svetimas baimes.
Ir žinai, kas įdomiausia?
Kai pradedi visa tai paleisti — pradedi jausti save daug aiškiau.
Ar lengva dalintis tokiais dalykais? Ne.
Bet kažkaip jaučiu, kad šiandien žmonėms labai trūksta tikrumo.
Visi tapo ekspertais.
Bet žmonių liko mažai.
O man norisi, kad žmogiškumas eitų greta viso žinojimo.
Nes ekspertu negimstama.
Ekspertu tampama.
Per patirtį.
Per skausmą.
Per kritimus.
Per save.
Ir gal todėl šiandien taip stipriai tikiu ne vien protu, o širdimi.
Ne tobulu įvaizdžiu.O gyvu žmogumi.Su visomis emocijomis.
Su jautrumu.
Su gyvenimu, kuris kartais išardo tam, kad vėliau surinktų iš naujo.
Ir jei dabar kažkur savo gyvenime jautiesi pasimetusi, pavargusi ar per jautri šitam pasauliui — tu ne viena.
Tikrai.
Kartais didžiausia transformacija prasideda ne tada, kai pagaliau „susitvarkai“, o tada, kai pirmą kartą nustoji nuo savęs bėgti. 🫶🏻
